„Ateities mokytoja“ Lina Kairiūkštienė: svarbiausia, kad vaikų akys degtų smalsumu

Mokytoja Lina Kairiūkštienė. Lryto koliažas.

Šiemet naujienų portalo Lrytas penktąjį kartą surengtuose apdovanojimuose „Lietuvos mokytojas“ L. Kairiūkštienė tapo nominacijos „Ateities mokytojas“ laimėtoja. Pradinio ugdymo, inžinerijos ir informatikos mokytoja sako, kad norint vaikus sudominti mokslu, reikia pasitelkti kūrybiškumą, šiuolaikines technologijas ir kiekvienoje užduotyje įžvelgti prasmę.

Mokytoja nuo mažumės

Vilniuje užaugusi L. Kairiūkštienė prisimena visada žinojusi, kad nori dirbti su vaikais.

„Mūsų laiptinėje gyveno daug vaikų, nuo mažens jiems organizuodavau kvadrato varžybas, rengdavau šventes, viktorinas. Visi noriai įsitraukdavo į veiklas, net vaikų neturintys kaimynai atnešdavo mums prizų. Pamenu, man jau tada sakydavo: „Tu kaip mokytoja“, – apie prigimtį burti žmones pasakoja ji.

Pasak pašnekovės, svarstydama, kuo būti užaugus, ji galvojo ir apie mediciną, tačiau greitai suprato, kad tai – emociškai sunkus kelias.

„Pasirinkau pradinių klasių pedagogiką. Kai studijuodama išgirdau, kad pradinių klasių mokytojų gali būti per daug, įstojau ir į antrą specialybę – ekonomikos ir verslumo pagrindus. Taip dienomis studijavau pedagogiką, o vakarais – ekonomiką“, – pasakoja ji.

Nėra „nematomų“ vaikų

Šiuo metu VGTU inžinerijos licėjuje pradinukus ugdanti mokytoja sako, kad pradėjus dirbti mokykloje didžiausias iššūkis buvo pripažinti, jog ne visi vaikai mokosi vienodai.

„Iš pradžių maniau, kad kiekvieną vaiką galima išmokyti visko, jei tik parinksi tinkamus metodus. Tačiau susidūrusi su realybe supratau, kad visi turi savo ribas, tempą, nevienodai įsisavina medžiagą. Ir tai nėra nusivylimas, o natūralus procesas. Svarbiausia – matyti pažangą, o ne lyginti vaiką su sėdinčiu šalia. Mokytojo darbas – priimti skirtumus, pastebėti potencialą ir padėti jį atskleisti. Ugdyti reikia trikampio principu, procese turi dalyvauti ir vaikai, ir mokytojai, ir tėvai“, – įsitikinusi pedagogė.

Mokinių tėvai sako, kad L. Kairiūkštienės klasėje nelieka „nematomų“ vaikų – kiekvienam ieškoma tinkamiausio būdo atsiskleisti. Ketvirtokai patys konstruoja raketas, kuria animuotus GIF atvirukus, dainuoja koncertuose, dalyvauja žygiuose. Pedagogė kartu moko informatikos ir inžinerijos, todėl ugdymas dažnai peržengia tradicinio pamokų formato ribas.

„Visada galvoju, kokios mokytojos norėčiau pati, ir tokia stengiuosi būti savo mokiniams. Didžiulė pagalba yra ir mokyklos palaikymas.“, – sako ji.

Pavyzdžiui, kartais pamokų temas padiktuoja realūs įvykiai – kai, susistumdžius klasėje, vienas mokinys susižeidė, mokytoja sugalvojo vaikams priminti, kas yra saugumas, draugiškumas ir empatija. Kartu su dar dviem mokytojomis ji sukūrė vienos dienos programą ir įprastų dalykų mokė per neįprastas temas: skaitydami eilėraštį apie gerumą vaikai kartojo žodžio dalis, lankėsi muziejuje ir sužinojo, kaip senovėje gyveno žmonės ir ką jie laikė gėriu.

Vėliau susipažino su haiku forma ir patys kūrė eilėraštį apie draugystę, o informatikos pamokoje programavo žaidimą, kuriame gerumo virusą skleidė emocijų personažai – pareigiukai. Paskui vaikai eksperimentavo ir aiškinosi, kiek tokių „gerumo nešiotojų“ reikia, kad klasėje tvyrotų gera, mokytis įkvepianti atmosfera.

„Galiausiai per inžinerijos pamoką pasikartojome, kas yra elektros grandinė ir vaikai kūrė atvirukus – meškiukus, kurių širdelė buvo šviečiantis diodas. Atviruką su eilėraščiu apie draugystę vaikai dovanojo draugui, tėvams ar vienišam kaimynui, kad paskleistų gerumo virusą“, – kaip galima mokyti reikalingų žinių ir kartu diegti vertybes pasakoja L. Kairiūkštienė.

Mokytoja Lina Kairiūkštienė. T. Bauro nuotr. .

Technologijos – priemonė, ne tikslas

Mokytoja dalinasi, kad didžiulė pagalba ugdant šiuolaikinius vaikus yra technologijos, kurios visų mokomųjų dalykų žinias padeda integruoti ir vizualizuoti.

„Pavyzdžiui, pandemijos metu su ketvirtokais dalyvavome „Kompiuteriukų ralyje“, kuriame vaikai kūrė micro:bit robotukus, gebančius kalbėti, jausti atstumus ir emocijas – jie praktiškai išbandė būdus, kaip sumažinti viruso plitimą“, – apie laimėjimą užtikrinusį projektą pasakoja mokytoja.

Ieškodama būdų, kaip sudominti ugdytinius, L. Kairiūkštienė derina technologijas, kūrybinius metodus, pasitelkia projektines veiklas, taip pat nuolat dalyvauja įvairiose mokymų programose ir išmoktas žinias iškart įtvirtina klasėje. Ji taip pat yra įsitraukusi į informatikos ugdymo programą „Vedliai“.

„Unikalu tai, kad vaikams patinka visi „Vedlių“ sukurti produktai. Man pačiai programa atrodo labai prasminga, dėstytojos, kurios dirba su mokytojais, neskaičiuoja valandų ir padeda pritaikyti programą, kad kiekvienas projektas būtų įtraukiantis ir aktualus klasei. Taip gauname sėkmės formulę: nejučia per technologijas, kūrybiškumą, įsitraukimą atsiskleidžia mokinių potencialas“, – sako pašnekovė.

Pasak L. Kairiūkštienės, technologijos – puikus įrankis ugdyti jaunąją kartą, kuri ateityje, tikėtina, dažnai rinksis su technologijomis susijusias profesijas. Vis dėlto, mokytoja įsitikinusi: technologijos neturėtų nustelbti gyvo bendravimo ir tikrojo, patiriamo pasaulio.

„Mokytojas turi ieškoti balanso – naudoti technologijas kaip pagalbinę priemonę, bet neužmiršti, kad didžiausia vertė slypi patirtyse, bandymuose, žaidimuose lauke. Vaikams svarbu matyti, liesti, eksperimentuoti, o ne tik žiūrėti į ekraną“, – pabrėžia pedagogė.

L. Kairiūkštienė sako, kad jai svarbiausia – matyti smalsumu degančias vaikų akis:

„Kai matau, kad mokinys domisi, jam įdomu, – žinau, kad judame į priekį. Vaikus įkvepia galimybė kurti, pasidalinti, būti išgirstiems. Jie mokosi ne dėl pažymio, bet todėl, kad įdomu. O tai – didžiausias atlygis mokytojui“.